Autor: René Rivera Miranda Traducido al aimara por Calixta Choque Churata
Ch’iyar pilpintunaka
– Jan khuyumti Elvio. Jaytma khuyuña. Yanap thaqhanma. Yuqmaxa janiwa juk’ampi sayt’xiti. Jan khuyumti ukataqi llakita. Jumaxa khuyuskaktawa janiwa kunsa sit’ktati. Saram chacha, jan ukhamamti. Elvio, saram.
Jachkirjam mayix jan jamakiw ist’irinikanti; mayjt’ata ajanupaxa janiwa unxtkiti. Sayt’ata, amparanakasa qhumantasita, uka utankaskakiwa ukatxa uñtiwa uka jisk’a t’uxupata ma jan uñjaña ukatxa mayja ch’iyar qinaya khaya qullunakakana lupi uruna. Sartanäwa mä chaqata mä chaqaru, sayt’as sayt’asa ukatxa uñjasina jaya uñtañäka, kawkintixa wayraxa thuqhuyäna laphinakaru. Janiwa khuyxanäti ukat uñch’ukikinäwa uka mayja tuyutuyu, laphi phuqha ukatxa jisk’a ch’uminaka wayraxa apaskäna. Uka tuyutuyuxa sarawixanäwa kunamatix jank’a jutana ukhamarakiwa sarxäna, ukatxa mä jisk’a ukampinsa jalnaqkiriw yaqhaqhtäna ukata: mä jisk’a mayja ch’iyar pilpintu jaläna muyu muyu. Sapa chhiqha aptkana ukarsaxa uñasinäwa pä janq’u chiqanaka. Saraqayañakanxa uñstayanäwa mä jan wali uñta asxarayanäwa uñjirinakaruxa.
Uka arumaxa wiñayaru uñtatanäwa. Sarnaqanawa uka jisk’a utana, jutanawa maysata maysaru, kuyt’asisa ukat khuyt’asisa. Lluqallasti janjawa sayt’anäti ch’uxumpi, suti suti jiwirjama qarit jachanakampi juk’ampi llakisiyäna mamaparu, khithitixa qunt’asita uka ikiñ thiyana picharanäwa jump’inakapa wawan parapata. Jachanäwa amuki, niyasa jan kamachkiri, uka jan suma katuñ ch’amanakapampi uka jiwir lluqallituparu. Uka sinti ch’amakha k’uchuna uka jisk’a cuartupana, uka t’ukha achachilaxa catunäwa mirqi rosario uka ch’akha amparanakpampi, ukampiwa risana jisk’a kunkampi. Anunakaxa ayqurapxanäwa ch’amakkharu, llakiskiri ukat jäya awullinaka taqpach arumäwa ist’asïna. Asxarayiri qamaqi aqusina chhaqtayäna uka amuki ch’amakha ukampinsa uka sumurucucukunaka, ñaxu ayqupampi ukat uka ch’axwiri unuqisa chhiqhanakapa chhaqtayanäwa q’ala uka amuki. Taqpacha uka wajirinaka, kijasiñanaka ukatxa jan yatkañ uxunaka lurapxanäwa jan suma orquestan tukiripa.
- Elvio jan khuyumti, amukima. Niyawa qhantatïni ukat jumas khuyuskaktawa.
Amtanakaxa junthaptapxiwa mayampi mayampi, niyasa mä adobe pirqakaspa pukhama. Amtanakaxa purinipxiwa ukatxa janiwa panjtkapxiti uka jichhuntata amparanakaruxa luraskapxakiwa. Uka qhulu amparanakatxa wilakiw sarxi uka ch’ama lurasinxa ukatxa q’awsuskapxakiwa. Uka amparapan azadonaxa mayampi mayampiwa unuqi jan sayt’asa uka lurañana. Uka azadonaxa wasitatwa aptata mayampi mayampi, thuqtiwa uka qhulu urakina niyasa p’iysurjama. Uka maranxa waña urasaxa sintipininäwa. Jayapinïwa jan jallkanäti. Satanakaxa wañsuwixanäwa, alinakaxa janiwa churkanäti puqunaka, uywanakaxa sintipiniwa t’ukharxapxäna niyasa anchhanchunakakaspa ukhama jan manq’aña uthipäna; ukataqi panqarataxa tukusxanawa mä jan kunan uraqiru. Intixa qhathiririnäwa ukampinsa juk’ampikixanäwa waranqa waranqa kunayman arüna manq’apkäna waña laq’a, ch’amsusa uka juk’a umalla uka manqhinakapana.
– Elvio, jan ukham, ¡Jan ukham ampi suma! Jani khuyxämti. Uñjma wawmaru niyawa qhathiraski junt’umpi. Niyawa qhantatini ukatxa jumaxa janiwa sarktati. Ukatxa janirakiwa sarktati mayni wawmakarusa. Janiwa munkti aka jiwañapa. Elvio, jan khuyumti ukataqi llaki.
Yatinawa ukhamakipini q’awsuskaña, sinti manqhiñapawa p’iyaxa jan anunakaxa jat’supxañpataki. Niya wakt’atanäwa. Juk’ampi ch’amampiwa liq’xatäna, jan yatisiñpataki jichhaki allintataxa. Niyasa corregidoraxa sanawa juparu nakhantayatawa cuerpunaka. Ukatxa, jupaxa janiwa munkanti ukhamañapa. Jupaxa munanäwa laq’axa jupa chikaspa, jupa suma munatanakapampispa uka taypipana wiñay samarañana, ukhama.
Amtanäwa uka chiyar pilpintuxa janiwa jupanakakata sarxañ munkänti. Makatanäwa muyu muyu uka usut wawakaru, khithitixa ch’uxuskakïna; ukatxa jalanäwa warmikaru. Kunarsatix awkixa uñjäna, persignasinäwa pay kuti jan antutasa amparanakpankir rosario ukatxa risanäwa juk’ampi ukampinsa suma amtampi. Elvioxa khuyuskakinäwa. Yatinäwa kunatixa jutana ch’iyar pilpintuxa. Yatipininäwa. Uka pilpintuxa jalanäwa may mayaru, mistüna, mantäna, muytäna, jan inakt’asa, wayt waytasa chhiqhanakapa ukatxa uñtäsa uka jan wali dibujupa lurkäna chhiqhanaka khiwisa. Kunarsatix pilpintux mistuwiyäna uka t’uxuma, jathi llaki samanawa tantiyasïna, niyasa sintipini ch’amakt’kaspa ukhama, mä mayja amukiwa katuntana uka qamaña chaqa ukatxa wawan ch’uxupaxa janiwa ist’asxanti juk’ampi.
Ukaki, khaya qullu patana, t’ukha cuerpo, ñakaki añukipata thanta isinakampi ukatxa mä sombrero “lapha”, luraskakiwa lurañapäka. Janiw kunasa chhaqtaykiti qhipha luratapa, janiw kunasa chhaxruntkiti amayuparu. Wayraxa makataskakiwa qulluru, jat’suskakiwa kunxay katchi ukatxa khuyuskakiwa. Yaqhipchaqanakanxa muyumuyuwa sari anatasjama laq’ampi. Intixa jilpinwa qhatsu nayranakat sipansa. Janiwa jaytkiti ni mä chaqa jan qhant’asa. Ukatxa wayraxa apjti, ukat intiwa jilpini sutixi. Qhathiyiwa alinaka, qalanaka, sapa qata uraqinaka. Niyasa mä hornon qhathirir lakapakaspa ukhama. Taqiniwa amayupxi uka jan walina chhankht’atapa, Elviokiwa jani, khithitixa khuyu jan tantiyasa kunsa.
“!Jan khuyumti! Ukanäwa warmpat ist’at qhipha arunakapaxa khithitixa jist’antawixäna nayranakapa. Niya ukhamrakwa säna tatapaxa, kunarsatix säna apañapa familia utjki uka yaqha tuqiru. Jiwaña usuxa janiwa akch’asa kamachañjakanti ukatxa janiwa khithisa mistkaspati jakañ wirampi, mistuñ jaqha tuqiru jank’aki ukakipininäwa. Ukatxa, sarxaña ¿kawkirü? Kuna yaqha chaqsa uñt’ana akat sipanxä.
Ukaki, uka sapa pantimäki uka qulluna, khuyüna. Juk’a tumpakiwa phuqhachañpaxäna. Khayanwa uñjäna uka jaya qullunakakana, uka mayja ch’iyara qinaya, jak’achkatankiri sapa kuti juk’ampi. Niya jinchunakapakana mä tumpa chhiqha unuqi. Niya mayakirinäwa. Yatinäwa. Khuyuskakinäwa. Cruzsasti niya wakt’atanäwa. Ukatxa khithisa uskt’anï. Mawk’ita suyt’ana jump’i pichaqasiñataki uka k’asu ajanupata uka amparapampi ukatxa thusarpayanäwa maysa laruru. Jisa, wilakinawa. Yatinäwa. Ukatxa jupaxa qhipha sarxirïwa. Juk’a suyañakixanäwa. Khuyuskakinäwa. Uka ampollata amparanakapata sutpinwa wilaxa sarxäna. Janiw kunas sayt’aykanti lurañapa. Lupixa sarxasjamanawa jichhapini, ukhamakipanxa wayrawa juk’ampixäna ukatxa uka luma patanakanxa arum ch’amakhaptxanäwa. Uka pilpintuxa janiwa sapakixanti, juk’ampinakampiwa jalanaqxäna. Jank’acht’anäwa lurañapa. Niyapini tukuyatanäwa, mawk’ampi. Khuyuskakinäwa. Wayraxa sarxanäwa, juk’a ch’iyar pilpintunakaxa jalapxanäwa jisk’a muyu muyu ukat juk’ampi juk’ampi jank’aki, thurkatasa wayra juk’amt’iriru sumjata sumjata. Wayraxa khuyunäwa, Elvioxa ukhamaraki. Purinäwa arumaxa, Elvioxa sarxanäwa, juk’ampixanäwa ch’amakhaxa, uka pilpintunakaxa jananaxanäwa. Elvioxa khuyuskakinäwa.
Uka muyu muyu ch’iyar pilpintunakaxa jananaxanäwa. Mistutjamakinawa uka arumata. Uka alaxpachaxa qhinayrantanitanäwa ukatxa pilpintunakaxa juk’ampwa yanapt’äna chamakt’añaparu. Uka azadonaxa tumpakwa liq’ina. Khuyaña khuyuwa jilpachäna. Niya p’iysuskakinäwa, sapakuti juk’a ch’amampi, ukatxa juk’ampi kulirampi. Ch’amanäwa lurañaxa. Sarayaskakinäwa juk’ampi juk’ampi tukuyaña amtataparu phuqhañataki.
Khaya jäya ch’amakha qullunxa, arumampi jan kunampixa purintapxanäwa añuntata mä jan wali laphaqhkiri chiqhanakampi. Uka jayankir urpu ch’iyar pilpintunakaxa jupa patankxanäwa, muyusisa jantukuskirjama. Wayraxa juk’ampwa wayrt’anïna ukatxa niya mä jaya ayq’uñampi ist’asïna uka wiñay arumäna:
– Elvio. ¡Jan khuyxamti!
Biografía
René Rivera Miranda, qilqiri, chapar arunaka, ensayista, editor, gestor cultural, universidadan yatichiri. Yurinäwa octubre 22, 1970 uka Tarijana. Mistunawa Colegio Nacional San Luis Tarijata. Yatiqanäwa filosofía (Mención Letras) uka Universidad Católica Boliviana (Cochabamba) ukatxa Lingüística e Idiomas UMSS ukana. Walja posgradonakanïwa kunaymana universidadana. Jilir irpirinäwa Carrera de Lingüística Aplicada a la Enseñanza de Lenguas ukxaruxa yatichiriwa titularjama uka Facultad de Humanidades y Ciencias de la Educación de la UMSS.
Jupawa fundador de Escritores Unidos, ukampinsa ukan presidentipawa. Editorjamaxa jupawa Director Ejecutivo de la Editorial Fe de Erratas ukampinsa Vicepresidente del Comité Plurinacional pankana ukampinsa ullañana.
2015 maratpacha Presidente de la Cámara Departamental del Libro de Cochabamba ukhamawa.
Literatura uñachayatapa
Uñachayanäwa akhama pankanaka:
Testamento a la ausencia (cuentos, Edit. Los Amigos del Libro, 2001);
Sendero de Dudas (poemas, Edit. Los Amigos del Libro, 2003; Edit. “Fe de Erratas, 2da Edic., 2011).
La sombra del miedo (cuentos, 1ra Edic. Editorial Kipus y ESUN, 2007; Editorial “Fe de Erratas, 2da Edic. 2010).
La eternidad del deseo (cuentos eróticos, Edit. Kipus y ESUN, 2010).
De la lluvia al río (poemas, Edit. Kipus y ESUN, 2012).
El océano en un pez (cuentos, Editorial Tetralia, 2013).
Mariposas negras
René Rivera Miranda / Cuento
– No silbes Elvio. Deja ya de silbar. Andá a buscar ayuda. Tu hijo ya no aguanta más. Deja de silbar tan triste. Tú solo silbas y no dices nada. Andá hombre, no seas así. Elvio, andá.
La llorosa súplica parece no tener destinatario; el enjuto rostro no se inmuta para nada. Parado, con los brazos cruzados, se detiene en el cuarto y mira a través de la pequeña ventana una extraña y casi imperceptible nube negra en la lejanía de los cerros del soleado día. Caminaba de un lado a otro, deteniéndose a cada rato y mirando el horizonte, donde el viento hacía danzar las hojas. Dejó de silbar y se quedó mudo mirando el extraño remolino, repleto de hojas y pequeñas ramas que cargaba el viento. El remolino se fue tan pronto como vino, pero algo diminuto y ligero se separó de él: una pequeña y extraña mariposa negra volando en pequeños círculos. Cada aleteo mostraba un par de líneas blancas en cada una de sus alas. Al momento de separarlas formaba una horrible figura que asustó a quienes la vieron.
Esa noche parecía eterna. Caminaba por la pequeña habitación, iba y venía de un lado para otro, silbando y silbando. El niño despertaba a cada rato por la tos, presa de constantes convulsiones mezcladas de un cansino llanto que aumentaban la pena de la madre, quien, sentada a un costado de la cama, limpiaba el sudor de la frente del niño. Lloraba en silencio, resignada, con pocas fuerzas para seguir sosteniendo al moribundo hijo. En el rincón más oscuro del pequeño cuarto, el famélico abuelo sostenía entre sus huesudas manos un destartalado rosario, con el cual rezaba en voz baja. Los perros aullaron al oscurecer el día, desgarradores y largos lamentos se escucharon toda la noche. El tenebroso aullido del zorro contribuyó a quebrar el nocturno silencio y los sumurucucus, con su horrible gorjeo y su estrepitoso batir de alas rompieron, definitivamente, la calma. El conjunto de aullidos, quejas y sonidos extraños formaban una especie de desafinada y tétrica orquesta.
– Elvio no silbes. Calla. Ya va amanecer y tú sigues silbando.
Los recuerdos se apilan uno a uno, como si fueran una pared de adobes. Los recuerdos vienen pero no interrumpen a los obsesivos brazos que siguen trabajando. Las callosas manos sangran por el esfuerzo pero siguen cavando. El azadón en sus manos se mueve una y otra vez, sin dar tregua a su trabajo. El azadón se levanta una y otra vez, se estrella contra la tierra seca buscando doblegarla. Ese año la sequía fue la peor de todas. No llovió por mucho tiempo. Se secaron los cultivos, las plantas no dieron frutos, los animales enflaquecieron hasta parecer espectros de tan flacos por la falta de pastos; el florido terreno se convirtió en un triste páramo. El sol era calcinante y parecía multiplicarse en mil lenguas de fuego que lamían la tierra seca, exprimiendo la última humedad de sus entrañas.
– Elvio, basta, ¡basta por favor! Ya no silbes. Mira tu hijo está ardiendo en fiebre. Ya va amanecer y tú no vas. Tampoco fuiste por tu otro hijo. No quiero que este también muera. Elvio, deja de silbar tan triste.
Sabe que debe seguir cavando, que debe ser más profunda la fosa para que no vengan los perros a escarbar. Ya casi está lista. Golpea con más fuerza, para que no parezca recién enterrado. Aunque el corregidor le dijo que debía quemar los cuerpos. Pero no, ella no quería eso. Ella quería sentir la tierra cerca de su cuerpo, sentir que está junto al resto de su familia rodeada de sus seres más queridos en el descanso eterno.
Recordó que la mariposa no quería marcharse de su rancho. Se acercó volando en pequeños círculos donde estaba el niño que no dejaba de toser; luego voló donde la mujer. Cuando el viejo la vio, se persignó dos veces sin soltar el rosario de sus manos y se puso a rezar con mayor prisa y mucha fe. Elvio siguió silbando. Sabía porque vino la mariposa. Siempre lo supo. La mariposa volaba de un lado a otro, subía, bajaba, daba vueltas, incansable, aleteando sus alas y mostrando el tenebroso dibujo que formaba en cada batir de alas. Cuando la mariposa salió por la ventana, un pesado y lóbrego silencio se sintió en el aire, parecía que oscureció más, una curiosa calma envolvió al rancho y la tos del niño no se escuchó más.
Solo, en la cima del cerro, el escuálido cuerpo, apenas cubierto por unas andrajosas ropas y un sombrero “lapa”, prosigue su faena. Nada interrumpe su último trabajo, nada distrae su atención. El viento sigue escalando el cerro, araña cada uno de los lugares que toca y continúa silbando. A ratos forma pequeños remolinos jugando con la tierra. El sol arde más que nunca. No deja un solo lugar sin iluminar. Luego el viento se detiene y el sol se vuelve más inclemente. Quema las plantas, las piedras, cada pedazo de tierra. Parece la boca de un horno caliente. Todos sienten la caricia del infierno, menos Elvio, que silba indiferente a todo.
“¡Deja de silbar!” Fueron las últimas palabras que escuchó poco antes de cerrar los ojos de su esposa. Algo similar le dijo su padre, cuando sentenció que debía llevar al resto de la familia a otro lugar. La peste era implacable y nadie saldría con vida si no se marchaban pronto. Pero, marcharse ¿a dónde? Qué otro lugar conocía aparte de éste.
Solo, en el solitario cementerio de la montaña, silbaba. Sólo faltaba una tumba. Allí vio otra vez en la lejanía de los cerros, la extraña nube negra que se acercaba cada vez más. Cerca de sus oídos escuchó un suave aleteo. Era la primera. Lo sabía. Siguió silbando. La cruz también estaba lista. Pero quién la pondrá. Un momento se detuvo para limpiar el sudor de su arrugada frente con la palma de su mano y escupió a un lado. Sí, era sangre. Lo sabía. Pero él debía ser el último en partir. Faltaba poco. Seguía silbando. Las ampolladas manos sangraban más. Nada detenía su trabajo. El sol parecía marcharse por fin, en su lugar el viento tomaba fuerza y en la punta de los cerros la noche empezaba a oscurecer con su sombra. La mariposa negra ya no estaba sola, otras mariposas revoloteaban junto a ella. Apresuró su trabajo. Ya casi estaba, un poco más. Seguía silbando. El viento no se iba, las pocas mariposas negras volaban en pequeños círculos y cada vez más rápido, resistiendo al viento que aumentaba paulatinamente. El viento silbaba, Elvio también. La noche llegaba, Elvio se iba, avanzaba el crepúsculo, el número de mariposas se multiplicaba. Elvio no dejaba de silbar.
El círculo de mariposas negras era incontable. Parecían brotar de la joven noche. El cielo estaba nublado y las mariposas ayudaban a oscurecer aún más. El azadón sonaba apenas. El silbo triste era más fuerte. Seguía cavando, cada vez con menos fuerza pero con mayor frenesí. Era incontenible la faena. Seguía y seguía, obsesionado con terminar su trabajo.
En la lejana oscuridad de la montaña, la noche y el silencio llegaron vestidos de un lóbrego batir de alas. La nube de mariposas negras que parecía tan lejana estaba sobre él, volando en interminables círculos a su alrededor. El viento corría con mayor prisa y como un lejano lamento se escuchaba en la eterna noche:
– Elvio, ¡Deja de silbar!
Biografía
René Rivera Miranda, escritor, poeta, ensayista, editor, gestor cultural y docente universitario. Nació el 22 de octubre de 1970 en Tarija. Salió bachiller del Colegio Nacional San Luis de Tarija. Estudió Filosofía (Mención Letras) en la Universidad Católica Boliviana (Cochabamba) y luego Lingüística e Idiomas en la UMSS. Tiene varios posgrados en diferentes universidades. Fue Director de la Carrera de Lingüística Aplicada a la Enseñanza de Lenguas y actualmente es docente titularen la Facultad de Humanidades y Ciencias de la Educación de la UMSS.
Fue fundador de Escritores Unidos y ocupa el cargo de Presidente en la actualidad. Como editor es el Director Ejecutivo de la Editorial Fe de Erratas y es Vicepresidente del Comité Plurinacional del libro y la lectura.
Desde la gestión 2015 ocupa el cargo de Presidente de la Cámara Departamental del Libro de Cochabamba.
Publicaciones literarias
Ha publicado los libros:
Testamento a la ausencia (cuentos, Edit. Los Amigos del Libro, 2001);
Sendero de Dudas (poemas, Edit. Los Amigos del Libro, 2003; Edit. “Fe de Erratas, 2da Edic., 2011).
La sombra del miedo (cuentos, 1ra Edic. Editorial Kipus y ESUN, 2007; Editorial “Fe de Erratas, 2da Edic. 2010).
La eternidad del deseo (cuentos eróticos, Edit. Kipus y ESUN, 2010).
De la lluvia al río (poemas, Edit. Kipus y ESUN, 2012).
El océano en un pez (cuentos, Editorial Tetralia, 2013).