Autor: Amilkar Jaldín Rojas
Traducción al aymara: Calixta Choque Churata
Tiyat jan yatitaxa niya mä maraxiwa. Primoxampi nayampixa niyapin walik ikxapta jan albañilanakatsa llakisisina, jan kuna combo, cincel liq’isitanakasa ist’asina k’uchuta jalaqtayaskiri kuna pirqa, ñut’u laq’a jiq’isa mantaniri taqi p’iyanakata.
Chiqapinisa sañaspawa, janiwa uthirikanti sapurunaka albañilanakaxa, laq’asa ukampinsa luxuqirisa. Ukhamatapaxa pasanawa kunarsatixa tiyaxa jani construcción luraykana anqaxäna ukatxa aka utanaki lurayxana.
Janiw amtasti sumpacha kunamasa taqi ukaxa qallantana. Niyasa chikachasinawa tiyana yatiñmunatapampi kunamatixa pueblon catedralapaxa lurasiwiyatana, kunamatixa kuñtapxiriki, nayraqatpinxa adobetatpawa, wichhu utapatani. Ukxaruwa suma ladrillonaka lurañ yatiqxapxatäna kunamaxitixa jichhakama llijkirinaka. Ukatxa niyasa amtastwa kunarsatixa tiyaxa purinïna mä arumintha pä chachampi.
— Nayana chachanakaxawa – sanawa – ukatxa yanapapxitaniwa pirqa aptaña calle tuqiru. Nayraqatpinxa tinkuyapxanawa sumjata kuntixa maranaka, jallusa, jani tinkuykana uka pirqa. Ukxaruxa tiyana nayraqatapana, chachanakapaxa, chiqansa albañilanakapa sañaki jupanakaxa sumjata apthapxapxana nayra ladrillunaka. Ch’ullqhinaka kunamtixa lurapxirikana nayrapachana, jan p’iyanakani. Apaqapxanäwa nayra lluch’itaka ukhamata jaytapxana niya mayampi aptañataki lurañataki. Pirqkatapxanawa ukhamata jank’aki jaksuñataki. Ukhamatwa yatiyata 5.250 ladrillu apthapipxatapa ukxaruxa mä 9.000 ukhampiy alañakchispa.
— Jilt’askaniwa – sanawa tiyaxa – ukxaruxa wakisiskaniwa qhipxarutaki.
Albañilanakaxa walt’at irnaqt’apxana, niyapini willjtaniñapkama, jani yaqasina sabadonaksa ukhamaraki ni dumingonaksa. Unxtayapxanawa taqi nayra cimiento ukhamata wasitata qalltañataki qalampi cementumpi. Uraqi p’iysutaxa isquinwa muytana, kimsa tunka metros sapa calliru.
Seman semananakaw ikiskayata thuqtas thuqtasa, ukhamarakikiwa pasana primuxaru, kunatixa janiwa pirqaxa utxanati, ukampinsa janirawa machaq pirxa aptapkanäti, jan ukasti suyaskapxanawa cemento mescla wañkatañapa.
Primoxampi jichuntatapxayatwa jikisiri comedorana paqalqu alwa urasaru, junt’üma umañataki. Ukxaruxa mistuwiyapxirïta irnaqiri pachpa empresaru ukatxa kutinipxarakirïta panpachaniraki utaru. Ladrillunakampi pirqaña qallantapkana uka aruminthaxa, nanakaxa mistkapxarakiyatwa irnaqawiru. Kutiniptwa niya arumjitaru, ukatxa jiqhatasiptwa muspkañ pirqampi muytkiri utsäka. Muspkañanawa ukhama päni jaqi jank’aki pirqa sayt’atapaxa, niyapiniwa amuyupta juk’ampi albañilanaka jutapxatapa. Tiyaxa sakipinirinawa uka pä chachaxampikipiniwa ukxaru nayampi.
Ukhama nayraqata sustuki uñjasitatxa pasawiyaptwa sustjasiñaru. Ukankaskanawa pirqaxa, jilt’at jach’a, asxarkaña. Tantiyasinawa nayra ladrillunaka uskutaxa manqha laruru ukxaruxa machaqanaka. Uñakipapxayatwa pirqa ukatxa mä kunawa jan uthanti. Mä punku, jach’a punku, uknäma past’añataki uta manqhiru. Nayraqatanakaxanxa ladrillukiwa uthana.
Primuxaxa, phisqha tunka maranixasasa, jachaqasxanawa ukampinsa wararinawa.
— Mamay, mamay!
Naya ukar yanaparakiyata.
— ¡Tiya tiya!
Ampara taxllisipxayata llakt’asisa ukhamata ist’asiñataki.
Janiwa khithisa sarnaqkanata uka urasaru, janirakiwa ancha arumakanasa. Nayaxa amuyuyatwa vecinunakampi parlaña jupanakaxa yanapt’apxitaspa mistuñataki pirqapatnäma. Ukhamwa ch’axwaskapxayata kunarsatixa ist’apta combo liq’iri ukampinsa cincelampi. Janira mä juk’ana tuqt’anina t’una ladrillunaka uta anqa thakhiru mistki inti jalantaru. Juk’at juk’at lurapkana jach’a qaqa niya tiya mistuñapkama.
— Jayp’uy puripchinï sapxayatwa, kunamatixa jichhaxa viernesachixayä…
Janiwa nanakatakixa walikanti ukhama sataxa, nanakaxa janipiniwa mistupxirikti, ni viernisa, ni kuna urusa. Jupaxa yatiwa nanakana costumbrexaxa mantxaña ist’iri escritorioru radio mawk’a ist’iri jan ukasti mä libro ulliri.
Mawk’a asxarampi mistuwiyaptwa uka niyaki jist’arata qaqnäma. Albañilanakaxa mantawiyapxanawa uta manqhiru. Uka arumaxa ikxaptwa jan manq’ata kunatixa uka sapa punku mantañaki cocinata comedoraru ukaxa ladrillumpi lluch’intatawa jiqhatasina. Ukham luratarakikinawa utänqa uñtañ ventanasa. Janiwa khithisa kunsa kamskanäti. Nayaxa wat’jta wat’jtayatwa niyat niyata, kunatixa ist’ayatwa albañilanakaru irnaqiri combopampi ukhamaraki cincelapampi.
Qhipharminthawa yatta ukhama luxuqirixa uthatapa kunatixa t’unsuskapxanawa pirqa mä machaqa punku uskuñataki cocinaru, niyasa jichaxa mistuniwa utanqaru, janiwa comedoraruxa.
Ukat ukxaruxa janiwa kunasa sustxapxituti. Lurapxanawa machaqa utanaka, yaqhipanakaxa chhaqhayataxanawa. Uthayataxanawa pasillunaka nayanakana jan munkaña sarnaqañasa ni jiskt’aña kawkiruti sari ukasa. Ukhamarakiwa uskt’apxana mä k’ullu punku pirqaru. Ukatpacha aka utaxa, utapa kawkir familiantixa mamaxaxa yurina, ukhamaraki tiyaxasa, primoxasa, nayasa: construccionaxa lurasikipininawa. Tiya lurayana uka chachanakparu, amtäna pirqanaka aptayaña, ukhamaraki tinkuyana yaqhanaka ukxaruxa uthana kunamatixa bañur uñtatanaka patio pachpana, jan pirqanakani ukatxa utachxatataki niya mä pä columnaru.
Amtasipintwa ukapachanxa tiyaxa purinina albañilanakampi. Chachanakaxa p’iqisa alintasita, past’awiyapxanawa uka cemento t’unsutanaknäma ukatxa chhaqhawixapxanawa k’uchuru. Primoxaxa janiwa inakt’xanti. Sartawiyanawa tazata ank’aki papel qimpthapkana pichaqasiñataki, niya q’asañchjata amukt’asina, säna:
— Kunatstï mamay, ¿Jichhaxä kunsa tinkuyaña muntä?
— Construccion lurayaxa – sanäwa tiyaxa.
Primoxaxa cinturuna ñach’katasis ukxaruxa saskakinawa:
— Albañilanakakwa uñjaskta, ¿ladrillunakastï, cementustï?
— JupanaKaxa nayraqata “jararsupxaniwa” pirqanaka. Uka tinkuyatata apthapipxani ladrillunaka ukxaruwa uñjaxa cemento apaniña, ch’alla ukat juk’ampinakaka – sanäwa tiyaxa mä aruna niyasa churkaspa ataque khathatiñanakampi, juphuqita thusanqalla, nayrasa janq’u. ukhamaruwa puririna ukhama maynina kutkatataxa.
— Aptanma juk’ampi papel khuchhuta tukuntasxatatawa q’ala – mayinawa ukatxa apaqasina calzoncillupa chhuxanchjata.
Albañilanakaxa, paninipini, ukampinsa pachpanakapini, uñjapxayatwa puriri wali alwa ukatxa trabajrantiri, ukatxa janipiniwa sarxirxa uñjapxirikti. Arumaxa yatisinawa ukankaskapxatpa kunatixa luratanakapaxa ist’asininawa khawkha chaqatsa utana. Tiyat siripansa jichhakama nayaxa siskakiristwa payat juk’ampipachanwa albañilanakaxa.
Kunapachatixa tiyaxa yatxataña munana kunamsa catedral lursupxatana ukapachaxa qalltarakinawa negociopa. Alanäwa utanaka, sumwa askichana ukatxa alxantäna. Uraspanakaxa janiwa kunanikansa askichañataki, ni lurayañataki, ukatxa familiana utana lurañanakampiskanawa, uraspanakaxa lluch’intanawa mä punku, ukxaruxa jist’arana mä machaqa ventana ukampinsa janiwa mä plano apnaqkanati, jan ukasti mä boceto janiraki, ni mä kuna guía. Ukatwa, sirista jaytatanawa utanaka chhaqhantata, jan uñjaña; jan wakiskir pasillunaka jan ukasti mä baño jan pirqani t’aqxañataki comedurata jan ukasti patiota.
Mä pä mar janiwa escritorioru mantxapxayatti. Niyakixanawa mä urut yaqhurüru. Mantañ munapxayata radio ist’iri. Jist’araptwa punku, pachpa punku, punkukiri ukapini, jist’arapta ukatxa yaqha utarukiwa mistuna ukaruxa janipiniwa munapkti mantaña, ukhamakipana mä uruxa punku jist’arapta ukatxa wasitataxanawa escritorio.
Ukañkamaxa alapxayatwa mä radio, yaqha libronaka ukhamata comedorankxapxayata. Ukapachawa primoxaxa amtana mayiña. Khathatxanawa mamapaxa. Primoxaxa mayiskakinawa escritotio. Ukatwa tinkuna ataque churasïna, pampana wat’akina, janq’u nayra tukuyasina ukxaruxa juphuqu juphuqhuyasinina lakapata. Jan walipininawa. Primoxaxa qalltanawa jachaña, mayinawa perdona, janiw kuna wakiskirikisa escritorioxa, sanawa, Diosaxa uñjiwa kunatixa wali munataki uka. Ukampiwa walirtayäna.
Ukat situ, nayar yatiyañaxä sipansa jupa pachpa yatisiñpataki, chiqansa janiwa kuna ch’axwasa wakiskiti luraña, kunamatixa uñstana qurpacht’aña utaxa mä qirqa tinkuyatata uka utxa janipini amtaskapxatätti.
Ukatxa janiwa kunsa sisxapti. Ni cocinampi comedorampi jalir pirqa tinkuyatatsa ukatxa aniwa manq’a phayaña utaxa uñasinxanati jan ukasti mä machaqa cuarto ukwa ansasina jithitatayäna comedorataki tiyaxa.
— Uñjir jutapma kunamakisa machaqa comedoraxa – ukhamwa jawsapxitana tiyaxa.
— Ukatäki – sasinawa sana primoxaxa.
— Tukuyappäna albañilanakaxa – sayatwa nayaxa.
Kawkintixa desayuno umapxirita sapüru uka comedura ukatxa khithiya chhaqhataskchi panpachanita, qhipt’irikaxa jiskt’asipinirinawa:
— ¿Puripxiti albañilanakaxä? –
Kunatixa asxarapxiritwa manqhina pirqampi lluch’intasiña, mistxaña mä jan uñt’ata utänqa thakhiru, chhaqhaña uta manqhina jan ukasti jiqhatasxaña mä pirqampi kunarsatixa jist’arkapta ikiñ uta punkunakaxaxa. Ukatwa ukankapxakipinta ukhamaraki unch’ukisipta.
Qhiphana uñjkapta tiyaru ukhaxa mä panqar uyu lurayaxa phaxchan kuna sanawa. Mantawiyanawa chachanakapampi utanqnäma mä pasillujamanawa. Janiwa jatxapti jupanakata. Uraspanakaxa ist’apxasamachtwa kunaymana luxuqirinaka uta manqhina, ukatxa janiwa jupanakaruxa mayampisa uñxapti. Ukhama niya maraxïwa. Primoxampi mäki amtasipta suyaña mä marampi ukatwa qaltxapxaxa pirqanaka tinkuyaña.
Deconstrucción
Ya hace un año que no sabemos de tía. Mi primo y yo por fin podemos dormir tranquilos, sin preocuparnos por los albañiles, sin tener de fondo los golpes de combo y cincel tumbando alguna pared, del polvo fino metiéndose por todas las rendijas.
En honor a la verdad hay que decir que no era que todos los días había albañiles, tierra y ruidos. Eso pasaba solamente cuando tía no tenía que construir por afuera y se dedicaba a esta casa.
No me acuerdo exactamente cómo empezó todo. Pero coincidió con el interés de tía de saber cómo se había construido la catedral del pueblo que, según lo que cuentan, en sus inicios era de adobe y techo de paja. Después fue que fabricaron hasta ladrillos especiales que son los que lucen ahora. Pero sí me acuerdo de la mañana que tía llegó con dos hombres.
—Son mis hombres —dijo— y me ayudarán a levantar el muro que da a la calle.
Lo primero que hicieron fue tumbar cuidadosamente lo poco que los años y las lluvias habían dejado en pie. Luego, bajo la mirada dominante de tía, sus hombres, que en realidad era su manera de nombrar a los albañiles, se dedicaron, sin mayores prisas, a rescatar los viejos ladrillos. Macizos, como los hacían antes, sin huecos. Les quitaron la antigua argamasa dejándolos como para ser usados de nuevo. Los apilaron de tal manera que era fácil contarlos. Así supe que habían logrado recuperar 5 250 ladrillos y que había que comprar como 9 000 más.
—Va a sobrar —dijo tía— pero igual servirán para después.
Los albañiles trabajaban duro, casi hasta la madrugada, sin respetar los sábados ni domingos. Removieron todo el cimiento antiguo para hacerlo de nuevo con piedra y cemento. La zanja que cavaron daba vuelta la esquina, treinta metros sobre cada calle.
Estuve varias semanas durmiendo a sobresaltos, lo mismo le pasaba a mi primo, porque ya no había el muro y todavía no levantaban el nuevo porque esperaban que fragüe la mezcla del cimiento.
Con mi primo teníamos por costumbre encontrarnos en el comedor a las siete de la mañana para desayunar. Luego salíamos a trabajar en la misma empresa y volvíamos juntos a la casa. La mañana que empezaron a colocar los ladrillos coincidió con nosotros saliendo rumbo al trabajo. Volvimos al anochecer y nos encontramos con un muro impresionante cubriendo la esquina de nuestra casa. Nos sorprendió la rapidez con la que lo construyeron entre dos personas, tanto que llegamos a sospechar que vinieron más albañiles. Tía siempre sostuvo que solamente fueron sus dos hombres y ella.
De la sorpresa inicial pasamos al miedo. Ahí estaba el muro, más alto de lo común, imponente. Se notaba que los ladrillos viejos los habían colocado en la parte de abajo y sobre ellos los nuevos. Mirábamos el muro y le faltaba algo. Una puerta, un portón, un espacio para pasar hacia la casa. Frente a nosotros sólo había ladrillos.
Mi primo, pese a sus cincuenta años, empezó a lagrimear y a gritar.
—¡Mamá, mamá!
Yo lo ayudaba.
—¡Tía, tía!
Y palmeábamos desesperados tratando que nos escuche.
Nadie transitaba por la calle a esa hora, pese a que no era muy tarde. A mí se me ocurrió que lo que teníamos que hacer era hablar con los vecinos para que nos ayuden a pasar por encima del muro. Estábamos discutiendo la idea cuando escuchamos golpes acompasados de combo y cincel. No tardó mucho para que salten pedazos de ladrillo que caían sobre el corredor que da al poniente. De a poco fueron haciendo un boquete cada vez más grande hasta que salió tía.
—Pensábamos que iban a llegar más tarde, como hoy es viernes…
No nos gustó que diga tal cosa, si nosotros nunca salimos, ni viernes ni ningún otro día. Ella sabe que nuestra costumbre es meternos al escritorio a escuchar un poco de radio o leer algún libro.
Con algún recelo franqueamos el muro por la brecha recién abierta. Los albañiles se dirigieron al interior de la casa. Esa noche nos dormimos sin cenar porque la única puerta que comunicaba directamente la cocina con el comedor había sido tapiada con ladrillos. Le hicieron lo mismo a la ventana que daba al patio. Nadie dijo nada. Yo despertaba a cada rato porque escuchaba trabajar a los albañiles con su combo y cincel.
A la mañana siguiente descubrí que los ruidos eran porque estuvieron picando la pared para colocar una nueva puerta en la cocina, solo que ahora comunicaba directo con el patio, ya no con el comedor.
Después de eso no nos sorprendía nada. Construían nuevas habitaciones, desaparecían otras. Nacían pasillos que nunca nos atrevimos a transitar o a preguntar dónde conducían. También colocaron un portón de madera en el muro.
Desde entonces esta casa, la casa de la familia donde nació mi madre, mi misma tía, mi primo, yo; siempre estuvo en proceso de construcción. Tía, al mando de sus hombres, ordenaba que levanten paredes, hacía tumbar otras y en ese proceso quedaban ambientes como el del baño, en pleno patio, sin paredes y sólo con el techo soportado apenas por lo que quedó de un par de columnas.
Tengo presente esa vez que tía llegó con los albañiles. Los hombres, con la cabeza agachada, pasaron sorteando los montones de escombros y se escabulleron por el fondo. Mi primo no aguantó más. Se levantó de la taza y mientras doblaba rápidamente un pedazo de papel para limpiarse, aguantando su deseo de gritar, dijo:
—Pero mami, ¿ahora que piensa tumbar?
—Voy a construir —remarcó tía.
Mi primo terminó de ajustarse el cinturón y continuó:
—Pero solo veo trabajadores, ¿y los ladrillos, el cemento?
—Ellos primero van a “desconstruir”. De las paredes que tumben recuperarán los ladrillos y después veré de traerles cemento, arena y lo que haga falta —respondió tía en un tono que presagiaba un ataque con convulsiones, saliva espumeante y ojos en blanco. Su respuesta extrema si alguien la cuestionaba.
—Trae más papel cortado que te lo acabaste todo —ordenó y se bajó los calzones urgida por la vejiga llena.
A los albañiles, siempre dos y siempre los mismos, los veíamos llegar muy temprano y ponerse a trabajar, pero nunca los vimos irse. En la noche sabíamos que ellos estaban por los ruidos que llegaban desde algún lugar de la casa. Pese a lo que decía tía yo todavía sigo creyendo que eran más de dos.
En la época en que ella se interesó en cómo habían construido la catedral también empezó su negocio. Compraba casas, las remodelaba y las vendía. Había temporadas en las que no tenía nada para remodelar o construir, entonces se dedicaba a la casa de la familia. A veces tapiaba una puerta, abría una nueva ventana y nunca utilizaba un plano, boceto, algo como guía. Es por eso, supongo, que quedaban habitaciones perdidas, ciegas; pasillos inútiles o un baño sin paredes que lo separe del comedor o del patio.
Durante dos años no pudimos usar el escritorio. Pasó de un día para otro. Quisimos entrar para escuchar radio. Abrimos la puerta, la misma puerta, la de siempre, la abrimos y daba a una habitación a la que nunca nos animamos a entrar, hasta que finalmente un día abrimos la puerta y era otra vez el escritorio. Mientras tanto tuvimos que comprar una radio, otros libros y ponerlos en el comedor. En esa ocasión mi primo se animó a reclamarle. Ella se puso trémula. Mi primo insistió con lo del escritorio. A mi tía le vino su ataque y cayó al piso, empezó a retorcerse, volcó los ojos hasta dejarlos en blanco y echaba espuma por la boca. Fue horrible. Mi primo empezó a llorar, le pedía perdón, le decía que no tenía ninguna importancia el escritorio, que ya Dios vería lo más conveniente. Con eso la calmó.
Después me dijo, más para convencerse que para convencerme, que en realidad no había necesidad de hacer problemas, que iba a pasar como aquella vez que al
caer una pared apareció el dormitorio para huéspedes al que nunca habíamos echado de menos.
Entonces no dijimos nada, tampoco cuando tumbaron la pared que separaba la cocina del comedor y no apareció la cocina, sino un cuarto nuevo que tía aprovechó para ampliar el comedor.
—Vengan a ver cómo está quedando el nuevo comedor —invitaba tía.
—Después nomás —respondía mi primo.
—De que terminen los albañiles —decía yo.
Ese comedor en el que desayunábamos todos los días y en el que uno de los dos, el que se retrasaba, siempre preguntaba:
—¿Llegaron los albañiles?
Es que nos daba miedo a que construyeran con nosotros adentro, salir a algún pasillo desconocido, perdernos en la casa o encontrarnos con una pared al abrir la puerta de nuestros dormitorios. Por eso siempre estábamos y estamos vigilantes.
La última vez que vimos a tía fue cuando nos comentó que iba a construir un jardín interior con cascada y todo. Ingresó con sus hombres por una entrada que hay en el patio y parece la de un pasillo. No volvimos a saber de ellos. A veces
creemos escuchar algunos ruidos que parecieran venir del interior de la casa, pero a ellos no los vimos más. De esto hace un año. Con mi primo nos hemos puesto de acuerdo para esperar otro año antes de empezar a tumbar paredes.